Tarybos narys Liutauras Stasiulis: mačiau gerą mamos pavyzdį

Liutauras Stasiulis. Foto – iš asmeninio archyvo. 

Sausio mėnesio rubrikoje „Pokalbiai prie kavos“ kalbinome Naftininkų profesinės sąjungos (NPS) tarybos narį, AB “ORLEN Lietuva” elektros ir automatikos skyriaus gamyklos elektros įrenginių operatyvinio valdymo grupės įrengimų priežiūros ir remonto padalinio elektromonterį Liutaurą Stasiulį, kurio istorija atskleidžia, kad pilietiniai pagrindai ir supratimas apie profesinių sąjungų svarbą pradedami formuoti jau šeimoje. 

– Liutaurai, papasakokite apie savo kelią į profesinę sąjungą.

– Prieš įstodamas į profesinę sąjungą daug nesvarsčiau. Dar būdamas paauglys mačiau gerą mamos pavyzdį. Mama tuomet buvo Rietavo valstybinės miškų urėdijos profesinės sąjungos pirmininkė. Gal tada, tarybiniais laikais, profesinės sąjungos siekiai buvo skirtingi, bet mačiau kaip ji nuoširdžiai stengėsi dėl kiekvieno nario – ar gimus vaikui, ar išvykus mokytis, ar sergant. Kartą metuose organizuodavo keliones. Jau tada supratau, kad susibūrę galime daug pasiekti. Todėl kai tik lenkų koncernas nupirko Mažeikių termofikacinę elektrinę buvau pirmasis, kuris įstojo į „Mažeikių naftos“ profesinę sąjungą, ir nuo to laiko praėjo jau apie 20 metų. Prieš tai priklausiau TEC-o (termofikacinės elektrinės) profesinei sąjungai, bet mūsų buvo nedaug, o štai gamyklos profesinė sąjunga atrodė jėga.

Dabar esu atstovas taryboje nuo mūsų padalinio, todėl geriau suprantu profesinės sąjungos virtuvę.

– Visuomenėje pastebimas vis didesnis susiskaldymas ir susvetimėjimas. Kaip manote, ar profesinė sąjunga turi kokią nors galią tokioje aplinkoje?

– Žinoma, dabartinė situacija mūsų šalyje ir pasaulyje liūdina: žmonės susiskaldę, darbdaviai praranda verslus, vienas kitą daliname į skiepytus ir ne. Tai neramina ir kelia įtampą. Šiandien, kaip niekada, labai reikalinga vienybė. Tik susivieniję, kartu galime įtakoti įstatymus, vyriausybės sprendimus ir kurti žmonių gerovę.

– Tad kokią matote profesinės sąjungos viziją?

– Norėčiau matyti profesinę sąjungą ryžtingesnę, kalbančią griežtesniu tonu, kai darbuotojų lūkesčiai neišgirstami, bet čia pat suprantu, kad mūsų dar mažai.

Todėl linkiu visoms profesinėms sąjungoms pritraukti išsilavinusius autoritetus, lyderius, galinčius suprantamai perteikti žmonėms, kad vienybėje – galybė.

– Ir pabaigai – ką palinkėtumėte kolegoms, ne profesinės sąjungos nariams?

– Tikrai turiu ne vieną pažįstamą – ne profesinės sąjungos narį. Bendraudamas suprantu, kad žmogus vadovaujasi kažkokia klaidinga informacija, jog profesinė sąjunga nesvarbi, kad kolektyvinė blogiau už Darbo kodeksą. O juk iš tiesų yra atvirkščiai – kolektyvinė sutartis pagal galiojančius įstatymus ne tik kad negali pabloginti Darbo kodekso, bet joje dar galima susitarti ir dėl tokių papildomų garantijų, kurios nenumatytos Kodekse.

Atrodo, kad dalis žmonių dar labai painiojasi įstatymų labirintuose, ir šis nežinojimas „pakiša koją“ bandant kalbėtis profesinės sąjungos tema, ar raginant stoti į profesinę sąjungą.

Todėl ne nariams, svarstantiems dėl įstojimo į profesinę sąjungą, ar abejojantiems jos nauda, norėčiau palinkėti pasidomėti, paskaityti pagrindinį darbuotojų teises ir darbo santykius reglamentuojantį įstatymą – Darbo kodeksą, įsigilinti į mūsų įmonės kolektyvinę sutartį, pabandyti suprasti, kas būtų, jeigu netektume kolektyvinės sutarties ir darbuotojų atstovavimo. Galbūt klaidingas požiūris imtų keistis? 

– Tikėkimės, kad taip ir nutiks, juolab, kad matosi vis daugiau ženklų, kad profesinių sąjungų judėjimas atsigauna – darbuotojai drąsiau buriasi į piketus, streikus ir kitas akcijas, kurias organizuoja profesinės sąjungos.

Liutaurai, ačiū Jums labai už svarbias įžvalgas ir malonų pokalbį!