NPS tarybos narys Raimondas Jurgelevičius: turime pasitikėti vieni kitais

Nuo šiol mūsų kasmėnesiniame leidinyje „NPS aktualijos” pradedame naują rubriką „Pokalbiai prie kavos“, kurioje publikuosime NPS tarybos narių,  aktyvių profesinės sąjungos narių, NPS jaunimo atstovų mintis bei įžvalgas apie narystę profesinėje sąjungoje, veiklą joje, lūkesčius ir  perspektyvas. 

NPS tarybos narys Raimondas Jurgelevičius – pirmasis pašnekovas, išdrįsęs prabilti apie savo kelią profesinėje sąjungoje. Ir nors jis prasitarė, kad iki šiol dar neteko duoti interviu, kalbantis jaudulio nesijautė, o mintys liejosi sklandžiai. Kviečiame skaityti!

– Raimondai, papasakokite, kokia buvo Jūsų pradžia Naftininkų profesinėje sąjungoje? Kiek metų esate jos narys?

Profesinės sąjungos  nariu esu nuo pat įsidarbinimo gamykloje pradžios – šį lapkritį bus lygiai 30 metų. Tąkart nekilo klausimų, ar reikia stoti – tai atrodė natūralu: jei jau čia dirbi, tai turi būti ir profesinės sąjungos nariu.  

– O kada ėmėtės aktyvesnės veiklos šioje organizacijoje?

Ėmė kviesti į įvairius NPS renginius, mokymus, būdavau išrenkamas delegatu į konferencijas – štai taip pamažu ir įsiliejau.

Cecho optimizavimo metu kilo įtampos ir nerimo, kad dalį darbuotojų atleis, o likusieji turės dirbti padidintu krūviu už tą patį atlyginimą. Tuomet teko eiti kalbėti su cecho vadovu, ir pavyko susitarti: iš 15 skyriaus darbuotojų likome dirbti 10 , tačiau krūvis buvo tolygiai paskirstytas, atlyginimą padidino, o 5 darbuotojai turėjo galimybę persikvalifikuoti ir pereiti dirbti į kitus skyrius. Taigi, galiausiai likome dirbti visi. 

Bet  aktyviau įsitraukiau prieš 8 metus, nes norėjosi pokyčių organizacijoje, daugiau skaidrumo, naujo požiūrio – to jau tikrai reikėjo. Tuo metu ir pats ėmiau labiau domėtis profesinės sąjungos veikla, jos atnaujinimo galimybėmis. 

O į tarybą atėjau prieš 4 metus. Norėjosi pačiam prisidėti prie organizacijos pokyčių formavimo. 

Ir dabar manau, kad profesinės sąjungos lyderiai turi rotuoti, neužsibūti per ilgai šiose pareigose. Kaip ir tarybos nariai – mano požiūriu, jų kadencija turėtų trukti ne ilgiau nei 8 metai (2 kadencijos po 4 metus). Nes organizacijai reikia nuolat keistis, atsinaujinti.

– Kaip vertinate pastarųjų metų NPS veiklą, ar yra poslinkis į gerąją pusę?

Manyčiau pasikeitus NPS vadovei ir atsinaujinus tarybai 2018 m. sunkumų sudarė tai, kad iš karto patekome į kolektyvinių derybų įkarštį: tai buvo mūsų komandos „pirmasis blynas“, trūko patirties, tad rezultatas žvelgiant iš šiandienos perspektyvos gal ir neatrodo tobulas.

Tačiau stebiu, kad per šiuos kelerius metus pasisėmėme patirties, ir dabar vykstančiose derybose dėl naujos kolektyvinės sutarties tikimės geresnio rezultato. 

Šioje vietoje norėčiau paminėti, kad svarbu siekti, jog kolektyvinėje sutartyje liktų kuo mažiau Darbo kodekso nuostatų, arba jų visai neliktų, nes Kodeksas savaime taikomas kiekvienam darbuotojui, o tuo metu sutartis turi dar labiau pagerinti įmonės darbuotojų situaciją, suteikti papildomų garantijų.

– Kuo Jums svarbi profesinė sąjunga, kokia jos nauda?

Kai yra profesinė sąjunga, darbdavys negali elgtis taip, kaip jam norisi. Su šia organizacija reikia tartis, derėtis – priešingai nei su darbo taryba, kuri yra labiau formalus darbuotojų atstovas.

Profesinė sąjunga neleis skriausti darbuotojų. Tiesa, šiuo metu mūsų įmonėje neturime didelių bėdų, darbdavys stengiasi nebloginti darbuotojų situacijos, tačiau galimai tai ir yra profesinės sąjungos įtaka bei jos veiklos rezultatas – kai bandoma ieškoti dialogo su darbuotojais.

Taip pat vienas svarbiausių aspektų – kolektyvinė sutartis, kuri yra profesinės sąjungos teisė ir laimėjimas. Nebūtų profesinės sąjungos – nebūtų ir kolektyvinės sutarties.

– Raimondai, kokią NPS ateitį matote?

Idealiomis sąlygomis turėtų būti, kad abi pusės tinkamai rūpintųsi darbuotojais – tiek darbdavys, tiek profesinė sąjunga: viena pusė (darbdavys) neskriaustų, o kita (profesinė sąjunga) gintų. Siekis – kad nuolat gerėtų darbo sąlygos, ir vyktų bendras darbas vardan šio tikslo. 

Nesu karo ir kovos šalininkas – vis dar tikiu, kad galima susitarti, tik reikia darbdavio geranoriškumo.  

Taip pat reikalingi pokyčiai abiejose dialogo pusėse – turime nebijoti leisti ateiti jaunesniems, turintiems kitokį požiūrį. 

Mane stebina kai kurių darbuotojų ir nepasitikėjimas jų organizacija. Atrodo, darome, nuoširdžiai stengiamės, o vis dar žiūrima įtariai.

– O ko, Jūsų požiūriu, reikėtų, kad to pasitikėjimo būtų daugiau?  

Gal ženklaus atlyginimo pakėlimo? Tačiau ne visada jis įmanomas. 

O gal tai tiesiog mąstymo kryptis, atėjusi dar iš sovietinio laikotarpio, kai tikimasi, laukiama, kad kažkas kitas, vienas žmogus, padarys už mus? Tačiau jeigu tas kitas suklysta, tai tada labai greitai pasmerkiamas. Panašiai vyksta ir po kiekvienų rinkimų politikoje – mums nėra geros valdžios.       

Viliuosi, kad jauni žmonės mąsto kitaip, yra pozityvesni.

– Kas Jus motyvuoja profesinės sąjungos veikloje? Juk tai neatlygintina veikla, kuri reikalauja papildomo asmeninio laiko ir pastangų.

Mane motyvuoja galimybė prisidėti prie pozityvių pokyčių, nors, tiesa, mano asmeninis indėlis nėra didelis, bet nors tiek.

Liūdna, kai stengiesi kitų labui, o vėliau kaip atgalinis ryšys pasiekia pasipriešinimo reakcijos. Tai demotyvuoja. Suprantama, kiekvienas turime teisę į savo nuomonę, skirtingus lūkesčius, tačiau sukurti asmeninį gėrį tokioje didelėje bendrovėje vargiai pavyktų. Turime suprasti, kad reikalingos kolektyvinės pastangos ir susitelkimas.

– Ko palinkėtumėte NPS bendruomenei, darbuotojams? 

Nariams linkėčiau pasitikėti tais žmonėmis, kurie dirba, stengiasi dėl jų gerovės. Taip pat pasitikėti profesinės sąjungos vadovais, nes nepasitikėjimas išmuša iš vėžių net ir patį aktyviausią lyderį.

Ne nariams linkiu įstoti į profesinę sąjungą. Norėčiau, kad jie suprastų, jog be darbuotojų atstovų darbdaviai nebūtinai bus palankūs darbuotojams.

Tai, kad mūsų bendrovėje darbdavys laikosi kolektyvinių susitarimų, yra abipusio sunkaus darbo rezultatas.

Tikiuosi, kad mūsų bendrovės socialinio dialogo situacija ateityje ne blogės, bet tik gerės.  

– Ačiū už pokalbį!