NPS narys Remigijus Šiaulys: profesinė sąjunga atstovauja ne tik man, savo nariams, bet ir visam darbuotojų kolektyvui

Lapkričio mėnesio „Pokalbių prie kavos“ pašnekovas – ilgametis Naftininkų profesinės sąjungos narys Remigijus Šiaulys.

Jo prašėme pasidalinti įžvalgomis apie narystę profesinėje sąjungoje, veiklą joje, lūkesčius ir  perspektyvas.

– Remigijau, kiek metų dirbate UAB „ORLEN Service Lietuva“ir koks Jūsų darbo pobūdis?

Aš dirbau buvusioje „Mažeikių naftoje“ nuo 1996 m., gamybos ir automatikos aptarnavimo elektromonteriu. PKN Orlen grupės įmonėje UAB „ORLEN Service Lietuva“ dirbu nuo įmonės įsikūrimo pradžios, t.y. nuo 2009m. 

Būtent 2009 m. įvykdžius restruktūrizaciją, kai aptarnaujantys cechai buvo atskirti nuo pagrindinės gamybos, ir įkūrus UAB „EMAS“ (dabartinę įmonę UAB „ORLEN Service Lietuva“) mano darbo vieta ir pobūdis nepasikeitė iki šiol, taigi galima sakyti, kad įmonėje dirbu nuo 1996m., t.y. 25 metai.

– Papasakokite, kokia buvo Jūsų pradžia profesinėje sąjungoje, kada į ją įstojote?  

Baigęs mokslus ir pradėjęs darbą „Mažeikių naftoje“ patekau į tokį kolektyvą, kuriame visi darbuotojai buvo profesinės sąjungos nariai. Neilgai trukus buvau supažindintas su tuometinės profesinės sąjungos atliekamu darbu, ir dar tais pačiais metai tapau profesinės sąjungos nariu.

Kaip ir minėjau 2008-2009 m. AB „Orlen Lietuva“ pradėjo vykdyti įmonės restruktūrizavimą. Tuo metu profesinė sąjunga vykdė derybas su darbdaviu dėl darbuotojų atleidimo iš darbo ir kompensacijos išmokėjimo įdarbinant darbuotojus naujai įkurtoje dukterinėje AB „Orlen Lietuva“ įmonėje UAB „EMAS“.

Tąkart man asmeniškai atrodė, kad ne visi profesinės sąjungos priimami sprendimai su darbdaviu derantis dėl kompensacijų išmokėjimo buvo tinkami, todėl nutariau laikinai nutraukti narystę profesinėje sąjungoje. Vis gi, išrinkus naują, dabartinę, profesinės sąjungos pirmininkę vėl įstojau į profesinę sąjungą, ir jos nariu esu iki šiol.

– Kodėl Jums svarbu būti profesinės sąjungos dalimi?

Socialinis dialogas gali vykti tik tarp lygiaverčių partnerių – darbdavio ir darbuotojų, kitaip sakant, kai abi pusės turi vienodą ar bent jau panašią galią priimant sprendimus. Norint darbuotojui pasiekti geresnių socialinių garantijų nei tai numato Darbo kodeksas ir nesant profesinės sąjungos įmonėje, reikėtų kiekvienam darbuotojui asmeniškai kreiptis į darbdavį ir bandyti išsireikalauti geresnių sąlygų.

Bet kaip žinome, daugeliui darbuotojų pritrūksta drąsos ir pasitikėjimo savimi nueiti pas darbdavį ir paprašyti pagerinimo sau.

Todėl man ir svarbu būti profesinės sąjungos dalimi, nes profesinė sąjunga šį darbą atlieka ne tik už mane, savo narius, bet ir už visą darbuotojų kolektyvą, ir turi stipresnę derybinę galią nei pavieniai darbuotojai.     

– Ar matote profesinių sąjungų judėjimo perspektyvą ateityje?

Atsakydamas į šį klausimą iš karto matau užsienio profesines sąjungas. Paskaitau spaudoje straipsnius, kaip profesinės sąjungos gina savo darbuotojus Prancūzijoje, Vokietijoje, Danijoje ir kitose ES šalyse. Nepasiekusios derybose abipusių susitarimų su darbdaviais profesinės sąjungos imasi kraštutinių priemonių organizuodamos streikus, kurių pasėkoje netgi sustabdomas traukinių eismas, nutraukiami netgi lėktuvų skrydžiai. Ir tai duoda apčiuopiamų rezultatų. Tikiuosi, kad šios kraštutinės priemonės yra taikomos tik išnaudojus visus kitus įmanomus susitarimo būdus.

Lietuvoje galėčiau išskirti tik švietimo profesines sąjungas, kurios regiono ir nacionaliniu mastu kelia problemas susijusias su švietimo darbuotojais.  Mano nuomone Lietuvos profesinėms sąjungoms reikėtų glaudžiau palaikyti ryšius su ES veikiančiomis profesinėmis sąjungomis ir iš jų semtis patirties.

– Ką keistumėte profesinių sąjungų judėjime, kad darbuotojai dar aktyviau burtųsi į šias organizacijas? O gal nieko nekeistumėte?

Lietuvoje dažnai manoma, kad profsąjungos nėra pakankamai veiklios, rezultatyvios. Profesinių sąjungų neefektyvumui įtakos turi žmonių, kurie nėra profesinių sąjungų nariai, nesidomėjimas ir nepalaikymas. Tokie žmonės skeptiškai vertina profesinių sąjungų naudą jiems.

Lietuvoje reikia keisti neigiamą visuomenės nuomonę apie profesines sąjungas ir formuoti teigiamą nuomonę bei palaikymą joms, ir kad profesinių sąjungų kova už socialines, ekonomines teises visuomenėje būtų gerbiama.

– Ką pasakytumėte darbuotojams, kurie nėra profesinės sąjungos nariai (kodėl reikėtų vienytis ir pan.)?

Mūsų įmonėje su darbdaviu yra sudaryta ir galioja kolektyvinė sutartis. Kartais atrodo, jog tarp kai kurių darbuotojų vyrauja tokia nuomonė, jog kam man būti judėjimo dalimi, jei man taip pat galioja visos socialinės garantijos ir naudos, sutartos kolektyvinėje sutartyje. Galbūt todėl ir turime nesusivienijusius darbuotojus, o profesinėms sąjungoms trūksta derybinės jėgos – jėgos norint pasiekti dar geresnių sąlygų.

Tos jėgos stygiumi nelaikau profesinės sąjungos bėda – greičiau tai yra žmonių, kurie nedalyvauja tame judėjime bėda.

Siūlau darbuotojams vienytis, tapti profesinės sąjungos nariais ir dalyvauti profesinės sąjungos veikloje, tam, kad būtų išgirsta Jūsų nuomonė.

– Jūsų linkėjimai Naftininkų profesinės sąjungos bendruomenei.

Lai kasdieniuose Jūsų darbuose ir rūpesčiuose lieka vietos naujiems iššūkiams dalyvaujant profesinės sąjungos veikloje.

Siekiant savo užsibrėžtų tikslų yra svarbiausia ne tai, ką įgyjate, o tai, kuo tampate.  – Zig Ziglar.

– Ačiū Jums už pokalbį!