NPS narys Ramūnas Glodenis: tikiuosi, kad po 10 metų lygiuosimės su senosios Europos profesinėmis sąjungomis

Naujuosius metus pradedame pokalbiu su ilgamečiu Naftininkų profesinės sąjungos (NPS) nariu, NPS tarybos nariu, AB „ORLEN Lietuva“ Elementinės sieros gamybos įrenginio vyresniuoju operatoriumi Ramūnu Glodeniu. 

Kolegos Ramūno patirtis, vidinė ramybė bei blaivus požiūris mums padeda rasti subalansuotus sprendimus net ir kebliausiose situacijose, todėl džiaugiamės galėdami pasidalinti šio aktyvaus profsąjungiečio mintimis.

– Ramūnai, trumpai papasakokite apie save, savo darbą.

– 1991 pavasarį įsidarbinau įmonėje technologinių įrengimų operatoriumi Elementinės sieros gamybos įrenginyje, ir iki šiol jame dirbu vyr. operatoriaus pareigose. Esu sėslus, nekonfliktiškas žmogus, neabejingas gamtai, žvejybai, grybavimui bei sportui, kai atsisėdu ant dviračio. Na o krepšinis man, kaip ir daugeliui lietuvių, nepagydoma liga (šypsosi).

– Kas Jus paskatino įstoti į profesinę sąjungą, kiek metų esate nariu?

– Profesinės sąjungos nariu tapau tais pačiais metais, be jokių svarstymų. Tiesiog buvome jauni, ieškantys kažko naujo. Profesinė sąjunga ir buvo tai, ko mums reikėjo. Tuo labiau, kad neužilgo prasidėjo įmonei sunkūs laikai – tiek finansiškai, tiek politiškai. Tokie pokyčiai stūmė darbuotojus į  nežinomybę.

Tad turėjome burtis į aktyvesnį kolektyvą, išmokti apginti save.

– NPS narystė auga, tačiau vis dar yra nemažai darbuotojų, kurie turi skeptišką nuomonę organizacijos atžvilgiu. Ar tokioje aplinkoje lengva būti lojaliu nariu?

– Būdamas NPS nariu dažnai pasigendu palaikymo, solidarumo iš ne narių pusės. Nepasakyčiau, kad tie kolegos yra savanaudžiai – manau, kad neigiamas nusistatymas kyla veikiau iš žinių trūkumo apie narystės profesinėje sąjungoje naudą.

Visgi, dalis šių darbuotojų pastebi, kad darbdavys „skaitosi“ su profesine sąjunga, ją gerbia. Galima tik „baltai“ pavydėti skandinavų arba senosios Europos profesinėms sąjungoms dėl didelės narystės. Būtent dėl to darbuotojų balsas tose šalyse yra didžiulė jėga ir patikimas įrankis tariantis su darbdaviais ar vyriausybėmis.

Tačiau siekdami pokyčių turime ne tik žvelgti į šiuos gerosios praktikos pavyzdžius, bet ir rasti savo kelią, kaip pritraukti dar daugiau narių, stiprinti profesinių sąjungų balsą.

– Jūsų manymu, ką praranda įmonės be profesinių sąjungų ir darbuotojų atstovavimo? Ar jos gali būti pažangios ir patrauklios darbuotojams?

– Įmonės, kuriose nėra profesinių sąjungų arba jos silpnos, naudojasi tuo,  kad, didindamos savo pelnus, vargiai dalinasi tuo pelnu su darbuotojais, kurie neabejotinai yra pagrindinis sėkmingo verslo variklis.

Privačiame versle dar labai trūksta jautresnio darbdavių požiūrio, jog be darbuotojų svaraus indėlio įmonės net negalėtų veikti.

– Kokią NPS viziją matote po 10 metų?

– Aš tikiuosi, kad, tarkim, po kokių 10 metų mes pasieksime senųjų Europos profesinių sąjungų lygį. Bet tam reikia darbuotojų solidarumo. Todėl kreipiuosi į kolegas, kurie vis dar abejoja profesinių sąjungų nauda: nesivadovaukite vien tik trumpalaikėmis emocijomis – supraskite, kad nors ir būdami skirtingi, kartu stengiamės ne dėl savęs, bet dėl viso kolektyvo geresnių darbo sąlygų, geresnio atlyginimo ir naudų.

Kviečiu stoti į mūsų organizacijos gretas naujus narius ir sugrįžti tuos kolegas, kurie išėjo spontaniškai, paveikti emocijų. Esate visi laukiami!

Ir pabaigai: linkiu visam NPS kolektyvui laikytis tos pačios krypties, užsibrėžtų tikslų. Būkime ir toliau vieningi!

– Ačiū Jums už pokalbį!