NPS narys Kęstutis Tautkevičius: tik nenuleiskime rankų

Asmen. archyvo nuotrauka

Gegužės „Pokalbiuose prie kavos“ susitinkame su Kęstučiu Tautkevičiumi, AB „ORLEN Lietuva“ dirbančiu jau daugiau nei 30 metų, nuo 1990 m. rudens. Šiuo metu Kęstutis dirba operatoriumi Logistikos padalinio Naftos produktų krovos cecho Krovos bare nr.1. 

Tiesa, nors prieš pradedant pokalbį, jam kilo abejonių, ar ras tinkamų žodžių mintims išsakyti, tačiau matome, kad  rezultatas – puikus. Kviečiame ir Jus susipažinti su Kęstučio įžvalgomis. 

– Kęstuti, kiek metų esate profesinėje sąjungoje, kas paskatino į ją įstoti?

– Kai įsidarbinau  „Mažeikių Naftoje” (tada mūsų gamykla būtent taip vadinosi),  ir atėjęs į naują kolektyvą, gana greitai sulaukiau pasiūlymo apie įsitraukimą į profesinę sąjungą. Kolegos man papasakojo apie organizacijos veiklas, kokios naudos, kad ji rūpinasi savo nariais. Žinia, jog profesinė sąjunga sprendžia klausimus, kylančius tarp darbdavio ir darbuotojo, palaikymas, galimybė pasitarti labiausiai ir patraukė mano dėmesį, tad ilgai manęs įkalbinėti nebereikėjo (šypsosi).  

Šiandien nebeįsivaizduoju savęs ne profesinės sąjungos nariu, ir man nekyla klausimas, kodėl iki šiol esu profesinėje sąjungoje. Gera žinoti, jog galime kreiptis įvairiais klausimais – tiek teisiniais, tiek susijusiais su darbu, ir būsi išklausytas. 

– Ar prisimenate kokį nors svarbų įvykį darbe, kai Jums (ar Jūsų kolegoms) profesinė sąjunga padėjo? Jei taip, trumpai apibūdinkite.

– Vienas ypač įsimintinas etapas ne tik man, bet, ko gero ir kitiems darbuotojams, tai apie prieš 9 metus įmonėje vykusi reorganizacija. Tuo metu dirbau kitame ceche, ir man buvo pasakyta, kad esu atleidžiamų darbuotojų sąraše, tad turėsiu nuvykti į personalo skyrių pasirašyti dokumentus.

Nelaukdamas susisiekiau su profesine sąjunga, nuvykau pokalbiui ir, paaiškinęs situaciją, sulaukiau reikiamo dėmesio. Tąkart svarstėm įvairiausius variantus: vienas iš jų buvo planuojama laisva vieta krovos ceche, kuriame dirbu iki šiol. Tiesa, greta dar turėjau ir savo variantą – darbą Norvegijoje.

Vyko ilga diskusija, kartu su profesine sąjunga apsvarstėme galimus „už” ir „prieš”, gavau vertingų patarimų ir … likau namuose. Dažnai prisimenu tą jautrų laikotarpį, tačiau, atsigręžęs atgal, galiu pasakyti, kad  pasirinkome teisingai.

– Kaip Jums atrodo, ką pagerintumėte profesinės sąjungos veikloje?

Profesinė sąjunga šiuo metu yra tikrai matoma: apie įvairią jos veiklą galime matyti Facebooke, įvairiose grupėse, papildomai informacijos gauname iš atstovų. Profesinė sąjunga žino visus darbuotojų lūkesčius ir juos derybose perteikia darbdaviui. Todėl sunku pasakyti, ką reikėtų gerinti. Gal kad tik nenuleistų rankų… 

– Kokią žinutę norėtumėte perduoti kolegoms – ne profesinės sąjungos nariams?

Kur bebūtum, ką beveiktum, ko siektum – su komanda visada galima daugiau. Labai tinka Popiežiaus Pranciškaus žodžiai:  „Jeigu nori eiti greitai, eik vienas, jeigu nori nueiti toli eik su kitais”. 

– Na ir tradiciškai: linkėjimai profesinei sąjungai, jos bendruomenei. 

– Profesinei sąjungai norėčiau palinkėti truputį daugiau sėkmės pokalbiuose – kompromisuose su darbdaviu. Norėtųsi, kad darbuotojų balsas darbdavio būtų išgirstas, kad jam darbuotojų gerovė rūpėtų dar labiau. 

Kartais atrodo, kad darbdavio siena mums – profesinei sąjungai ir jos bendruomenei – truputį per aukšta. Tad linkiu, kad ši siena žemėtų ir galiausiai jos visai neliktų, kad darbdavys profesinėje sąjungoje matytų partnerį, kuris, siekdamas geresnių sąlygų darbuotojams, turi tą patį tikslą – prisidėti prie pažangios bendrovės, kuriančios patrauklias darbo vietas, veiklos.     

– Ačiū už pokalbį!