NPS narys Antanas Urna: šiuolaikiniam jaunimui verta stiprinti ryšį su vyresniaisiais ir atrasti savo identitetą

Naftininkų profesinės sąjungos (NPS) narys Antanas Urna – jaunas technologinių įrenginių operatorius, dirbantis benzino hidrovalymo ir reformingo (oktano kėlimo) įrenginuose, į bendrovės AB „ORLEN Lietuva“ kolektyvą įsiliejo tik prieš metus, tačiau jau spėjo įsitraukti į aktyvią profesinių sąjungų jaunimo veiklą. Antanas teigia, kad į profesinę sąjungą jį tiesiogine to žodžio prasme atvedė draugė, kuri taip pat dirba „ORLEN Lietuva“, šiluminėje elektrinėje. O ją savo ruožtu paragino kolegos.

Mums įdomu sužinoti, kuo gyvena jauni darbuotojai ir kokias profesinių sąjungų veiklos perspektyvas jie įžvelgia. Kviečiame skaityti pokalbį su jaunuoju kolega.

– Antanai, kas paskatino plačiau domėtis jaunų darbuotojų teisėmis? 

Domėjimasis atsirado dirbant ankstesnėse Mažeikių darbovietėse ir iš tenykščių patirčių. Kai kuriose įmonėse tokio reiškinio kaip profesinė sąjunga nebuvo nei kvapo.

Teko susidurti su įvairiu darbdavių požiūriu į darbuotojus, taip pat kolegų istorijomis, jų pastangomis spręsti konfliktines situacijas su darbdaviu, tartis dėl darbo – užmokesčio, kt. Tąkart supratau, kad be užnugario esi silpnesnis, o visi svertai atsiduria darbdavio pusėje. Nežinodamas teisinių niuansų, gali tapti lengva auka piktesnio darbdavio rankose: tokį darbuotoją lengviau pagąsdinti, juo pamanipuliuoti.

Todėl norėjosi pagilinti savo supratimą apie darbuotojų teises, suprasti, kas yra teisėta ir teisinga, kas ne.

– Dalyvavai neseniai įvykusioje Europos viešųjų paslaugų profesinių sąjungų federacijos (EPSU) jaunimo tinklo konferencijoje. Kokius įspūdžius iš ten parsivežei ir ką sužinojai?

Tai buvo mano pirmoji išvyka svetur su profsąjungine veikla, todėl man, kaip dar naujam profsąjungiečiui, buvo baimės ir nežinomybės jausmų. Tačiau čia kaip ir tamsus tunelis – kol juo eini, tol nejauku, bet kai prieini šviesą, tada baimės dingsta. Supranti, kad tai buvo labiau įsivaizdavimas nei kas nors išties baisaus.

Jei trumpai, tai man tapo aiškiau, kad būdami iš skirtingų šalių esame ne vienodi, tačiau turintys labai panašius tikslus – gerinti savo ir aplinkinių darbo sąlygas, siekti, kad gyvenimas taptų geresnis mums visiems. O būdai tikslams pasiekti ir rezultatai, kaip paaiškėjo, taip pat gali būti skirtingi. 

Supratau, kad mūsų požiūris labai priklauso nuo identiteto suvokimo ir mūsų tėvų, senelių kartos išgyvenimų, istorinių aplinkybių. Lietuva, kaip ir kitos posovietinės šalys, tebeneša didelę tarybinio laikotarpio naštą, palyginus su Skandinavijos šalimis. Tai atsispindi ir darbdavio bei darbuotojo santykiuose.

Gal jaunimui ir sunku suvokti, ką teko išgyventi mūsų seneliams, tėvams tarybiniu laikotarpiu. Man pasisekė  – turėjau šiltą santykį su močiute, taip pat prosenele, kurios savo akimis matė karo, pokario sunkumus, dalinosi apie savo patirtis.

Šiuolaikiniam jaunimui tokio ryšio su praeities kartomis, savo šaknų žinojimo labai trūksta. Būtent iš vyresniųjų patirties galime geriau suvokti savo identitetą, labiau vertinti dabartį ir brandžiau žvelgti į esamus iššūkius, išvengti panašių klaidų.

Beje, Vakarų Europos valstybėse taip pat yra savų problemų. Neturėtume galvoti, kad viskas ten einasi sklandžiai – darbuotojams ir ten tenka spręsti tam tikrus iššūkius. Šiuo požiūriu esame privilegijuoti, nes galime matyti ir mokytis iš vakarietiškų šalių patirties.

– Kaip vertintumei Lietuvos jaunų darbuotojų situaciją tarptautiniame kontekste? Ar esame pasistūmėję į priekį jų garantijų ir darbo sąlygų užtikrinime? Kur dar turime pasistengti? 

Žvelgdamas atgal į savo asmeninę darbo patirtį, manau, kad tikrai esame pasistūmėję į gerąją pusę jaunų darbuotojų atžvilgiu – tiek kalbant apie darbo vietas, tiek apie darbdavio ir visuomenės požiūrį į jaunus darbuotojus.  Nors, palyginus su Skandinavijos socialinio dialogo situacija, tikrai dar turime kur stiebtis.

Ką reikėtų daryti? Manau, kad jaunimui verta ne tik laukti geresnio santykio iš darbdavio, bet ir patiems labiau stengtis, rodyti pagarbą kolegoms, vadovams, o tuo pačiu būti drąsesniems nebijant išsakyti, kas yra negerai darbo vietoje, kas keistina. Didelės problemos kyla būtent iš baimės kalbėti ir komunikuoti – iš čia išauga ir dideli konfliktai bei nesusipratimai. Dar gajus, ko gero, iš sovietmečio atėjęs požiūris, kad viršininkas yra kažkoks nepasiekiamas tironas. O juk jis lygiai toks pat žmogus, kai ir mes.

Mano požiūriu, į darbą daugelį dalykų atsinešame iš savo šeimos, todėl labai svarbu, koks yra pamatas šeimoje. Jei jis tvirtas, tai jaunas darbuotojas bus labiau pasitikintis savimi ir kitais, geriau prisitaikantis prie kolektyvo, drąsesnis, ryžtingesnis, siekiantis naujovių ir plečiantis akiratį.

Be to, svarbu, kad aplinka duotų laisvę jaunimui patiems rinktis savo kelią, eksperimentuoti, kad darbas būtų ne prievolė ar kančia, bet širdžiai artima veikla. Nes kitu atveju, dirbant nepatinkantį darbą, gali labai greitai perdegti ar sulaukti kitų sveikatos problemų.

– Kaip manai, ar jaunas žmogus jaučiasi pakankamai saugus savo pirmame darbe?

Manau, kad yra daug nesaugumo vien iš nežinomybės. Vieniems pasiseka, kitiems ne. Tai priklauso ir nuo charakterio savybių. Taip pat svarbu bendrieji įgūdžiai – gebėjimas prisitaikyti prie kolektyvo, megzti santykį, komunikuoti.

Be to, priklauso ir nuo darbdavio požiūrio, įmonės politikos ir netgi dydžio. Trkime, ORLEN koncerno įmonės yra didesnės, daugiau darbuotojų, vidinė įmonės politika standartizuota ir aiški, tad nėra tos psichologinės naštos, o štai mažesnėse įmonėse, turinčiose mažiau resursų, situacija gali būti kita. Visur yra ir „pliusų“ ir „minusų“.

Tačiau apskritai kalbant, mano požiūriu, darbdaviai taip pat ima labiau vertinti jaunus darbuotojus, ypač dabartinėje situacijoje, kai pramonėje yra jaunų specialistų stygius. Darbdaviai kartais ima konkuruoti dėl darbuotojų, todėl yra priversti sudaryti geresnes darbo sąlygas jauniems darbuotojams, drąsiau investuoti į juos.

– Jaunų narių viso pasaulio profesinėse sąjungose mažėja, Lietuva – ne išimtis. Kaip manai, kas tai lemia ir ko reikėtų imtis? 

Ko gero, jaunimo gretų mažėjimą tiek darbovietėse, tiek profesinėse sąjungose lemia demografinė situacija – šeimos vis mažiau gimdo vaikų, gyventojų mažėja, visuomenė senėja. Tad viena iš išeičių – pradėti gimdyti daugiau vaikų. Tuomet bus daugiau jaunimo, daugiau darbo jėgos ir pan.

Taip pat manau, kad didelių problemų sukelia gyvenimas virtualioje realybėje ir atitolimas nuo tikro gyvenimo. „Sėkmingos“ influencerių  istorijos, kuriamos socialiniuose tinkluose, gali būti gerokai nutolę nuo tikrovės, tačiau bėda ta, kad nemažai jaunų žmonių ima kopijuoti tuos pavyzdžius, ir, dar blogiau, lyginti savo kasdienybę su influencerių  gyvenimo spindesiu, gyvena jų, o ne savo gyvenimą. Net kasdienis darbas tuomet, lyginant su socialinių tinklų „žvaigždžių“ prabangiu gyvenimu, ima atrodyti bespalvis ar bereikšmis.

Tai demotyvuoja ir pakerpa sparnus siekti gyvenime kažko daugiau. O nemažai jaunų žmonių apskritai nusivilia savimi ir pasauliu, ar net suserga depresija.

– Esi Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos Jaunimo centro valdybos narys. Būdamas vienu iš Lietuvos jaunimiečių  atstovų, kaip didintumei profesinės sąjungos patrauklumą jauniems darbuotojams? 

Manyčiau, kad profesinė sąjunga galėtų atlikti mentoriaus vaidmenį jaunam, ką tik įsidarbinusiam darbuotojui, kad jis jaustųsi drąsiau įmonėje, greičiau įsisavintų įgūdžius bei įsilietų į kolektyvą.

Profesinės sąjungos atstovai galėtų padėti „prijaukinti“ darbuotoją, palaipsniui supažindinti su darbuotojų  teisėmis, profesinės sąjungos veikla. Nes jaunam darbuotojui, atėjusiam „iš gatvės“, reikia padrąsinimo, labiau patyrusio vedlio patirties.

Taip pat profesinės sąjungos turėtų kelti prestižą tobulinant jos atstovų kompetencijas, puoselėjant vertybes ir moralės normas, veiklos skaidrumą.

Tai padėtų išsigryninti ir keisti dar egzistuojantį visuomenės požiūrį, kad profesinė sąjunga yra korumpuota sovietmečio atgyvena, didintų organizacijos patrauklumą.

Manau, kad NPS pasirinkimas tiesiogiai bendrauti ir su nariais, ir su darbuotojais, nepriklausančiais profesinei sąjungai, leidžia abejojantiems darbuotojams parodyti profesinės sąjungos veiklą iš vidaus, padeda jiems apsispręsti dėl narystės. Labai svarbu, kad jaunas darbuotojas jaustųsi svarbus ir vertinamas – tai  ypač  svarbu pirmus tris-keturis darbo mėnesius.

– Tavo žodis jauniems kolegoms, kurie abejoja dėl narystės profesinėje sąjungoje.

Tokiems kolegoms sakau:  nustokite abejoti ir pasirašykite narystei profesinėje sąjungoje. Grąža, kurią gauni už nario mokestį, yra dešimtis kartų didesnė jau vien imant finansinę naudą per suderėtą didesnį darbo užmokestį, infliacijos kompensacijas, išmokas, kt.

Be materialinės pusės yra ir  kitų naudų – išvykos, saugesnė darbo aplinka, komunikacija apie svarbius pokyčius, akiračio plėtimas.

Man pačiam profesinė sąjunga siejasi su svarstyklėmis – tai sveikas balansas tarp darbdavio ir darbuotojo lūkesčių, kai nei viena, nei kita pusė neužgožia kito interesų.

– Antanai, nuoširdžiai dėkojame už skirtą laiką. Sėkmės Tau!