NPS narė Sandra Kazakauskienė: svarbiausiu dalyku laikau mokėjimą pajausti ir išgirsti save

Kovo mėnesį, minint Tarptautinę moterų solidarumo dieną, kalbinome žavų moteriškumą spinduliuojančią asmenybę – AB „ORLEN Lietuva” kanceliarijos vadovę, Naftininkų profesinės sąjungos narę Sandrą Kazakauskienę. Ji nedrąsiai prisipažįsta, kad pradžioje abejojo, ar šis pokalbis reikalingas ir ar jis bus įdomus. Visgi, vėliau pašnekovė sakė, kad laiko atsukimas atgal buvo gera proga peržvelgti ir savo nueitą karjeros bei gyvenimo kelią, suprasti  nūdienos mintis.

Mums pokalbis su Sandra taip pat buvo praturtinantis – tikimės, kad jis toks bus ir mūsų skaitytojams.

– Sandra, papasakokite apie savo profesinį kelią įmonėje AB „ORLEN Lietuva”.

Įmonėje įsidarbinau 1994 metų liepą, tad šių metų liepą minėsiu darbinės veiklos 30-metį.

Kartais pagalvoju, kur būtų nuvedęs mano profesinis kelias,  jeigu ankstesnei mano darbovietei nebūtų grėsęs bankrotas, kuris paskatino ieškoti darbo pasiūlymų. Taip į mano rankas papuolė laikraštis „Santarvė“, kuriame, kaip aš tada sakiau, būtent manęs laukė skelbimas, kad tuometinei VĮ „Nafta“ reikalinga sekretorė-mašininkė.  Kadangi mokiausi šios specialybės bei turėjau šio darbo patirties, įgytos trijose darbovietėse, nedvejodama pateikiau savo kandidatūrą.

Puikiai prisimenu pirmąjį darbo pokalbį, praktines užduotis, konkurencijos jausmą, likus dviem kandidatėm, ir džiaugsmą bei pasididžiavimą, kad įmonė pasirinko mane. Deja, įsidarbinus teko taisytis ant akių smunkančią karūną (šypsosi), nes žadėta sekretorės-mašininkės pareigybė su šiai pareigybei priskiriamu plačiu funkcijų spektru iš tiesų buvo tik mašininkės pareigybė…

Visgi, šiandien, atsigręžusi į tą ir vėlesnius mano profesinės veiklos laikotarpius, suprantu, kaip nuosekliai dėliojosi situacijos ir palankiai klostėsi aplinkybės, kurios vedė mane į dabartinę poziciją.

2001 m. įmonėje panaikinus mašininkės pareigybę, man buvo pasiūlyta archyvaro pozicija, kurią taip pat gerai išmaniau. Beje, tuo metu išsipildė mano lūkesčiai dėl sekretorės pozicijos – man kartais tekdavo pavaduoti bendrovės sekretoriato darbuotoją ir susidurti su administracijos „epicentro“ subtilybėmis.

2002 m. tapau vyresniąja inspektore (nuo 2006 m. pareigybės pavadinimas pakeistas į  „vyresnioji dokumentų administratorė“), o 2009 m. pabaigoje tapau kanceliarijos vadove ir  ja esu iki šiol.

– Kas Jus paskatino įstoti į profesinę sąjungą, kiek metų esate nare?

Paskatinta kolegės, į profesinę sąjungą įstojau ir jos nare buvau 1997-2004 metais. Išstojimo iš profesinės sąjungos priežasties nevardinsiu, nes kai kam gal ji atrodys silpnai argumentuota. Be to, tai būtų neetiška.

Visgi, niekieno neskatinama pakartotinai įstojau į profesinę sąjungą 2023 metais, tuo  paneigdama posakį, kad negalima du kartus įbristi į tą pačią upę. Tačiau, kaip teko kažkur skaityti, tai reiškia, kad upė yra ta pati, tik vanduo kitas – naujai atitekėjęs. Ir tai yra tiesa: profesinės sąjungos  veiklos kokybiškas augimas yra akivaizdus, tad, liaudiškai tariant, ne sarmata būti jos dalimi (šypsosi).

– Ar teko kada pasitelkti profesinės sąjungos pagalbą sprendžiant konfliktines situacijas darbe?

Situacijų mano darbo įmonėje pradžioje būta gana nemalonių ir painių, tačiau pagalbos neieškojau. Vis tas tėvų auklėjimas: „būk tylesnė už vandenį ir žemesnė už žolę“. Tada dar nebuvo žinomas terminas „mobingas“ bei jo reikšmė, tad tik stebėjausi „įmantriais“ vadovavimo būdais ir absurdiškų situacijų klestėjimu kolektyve, nes nė vienoje ankstesnėje mano darbovietėje nebuvo nieko panašaus. Šiandien, susiklosčius panašioms situacijoms, siekčiau, kad jos būtų paviešintos.

– Kai Jūsų klausia, kodėl priklausote profesinei sąjungai, kokius argumentus pasitelkiate?

Tiesą pasakius, Jūs pirma užduodate man šį klausimą. Bet jeigu paklaustų kas nors iš kolegų, pirmiausia pajuokaučiau, kad man patinka gauti dovanėles, kuriomis profesinė sąjunga parodo dėmesį savo nariams (šypsosi).  Kalbant rimčiau, manau, kad bet kuris kitas profesinės sąjungos narys priklausymą jai argumentuoja panašiai, tik apibūdina skirtingai: vieniems gal tai yra bendrystėje ir vienybėje slypinti jėga, kitiems – saugumo jausmas („jeigu kas, turiu užnugarį“), dar kitiems – bendrų rezultatų siekimas ir didžiavimasis jais, suprantant, kad tie rezultatai – tai nauda ne tik profesinės sąjungos nariams, bet ir kitiems mūsų bendrovės darbuotojams.

Ko gero, yra tokių (tame tarpe ir aš), kurių argumentai yra kompleksiški. Supratau, kad jei nėra ugnelės, tai nebūtina būti aktyviųjų narių gretose – už tai niekas nesmerks. Tiesiog pakanka žinoti, kad turime galimybę per savo padalinių atstovus reikšti savo nuomonę ir teikti pasiūlymus bei, reikalui esant, ir kvalifikuotą profesinės sąjungos teisininko konsultaciją galime  gauti!

– Sandra, jei Jums leistų pavaizduoti profesinės sąjungos ateitį, kokią ją matytumėte?

Ar yra idealių organizacijų? Nėra. Visos organizacijos turi vienokių ar kitokių trūkumų. Jie ypač pastebimi, kai vieną organizaciją lyginame su kita. Tačiau, ar lygindami jas, įvertiname kiekvienos iš jų dydį, įsigiliname į plėtros kryptis, darbuotojų kompetencijas, amžiaus įvairovę ir kt.?

Ne vienam iš mūsų teko skaityti knygas organizacijų vadybos tema bei nagrinėti atitinkamus informacijos šaltinius, kuriuose pateikiama idealios organizacijos apibrėžimų įvairovė, tad teoriškai tarsi ir aišku, kas tai. O ar kam nors pavyko praktiškai sutapatinti teorinį apibrėžimą su konkrečia organizacija? Vargiai. Kažkur, kažkas, kažkaip vis tiek nesutaps, nebent bus bandoma pagražinti / pritempti.

Idealią profesinę sąjungą  įsivaizduoju kaip trijų sudedamųjų sąveiką. Tai:

– Įkvepiantis, įdomus vadovas. Vadovas – lyderis. Vadovas – autoritetas;

– Susitelkusi komanda, kurios kiekvienas narys turi atstovauti profesinei sąjungai bei kurti jos vertę;

– Įvaizdis.  Profesinė sąjunga turi turėti savo veidą, turi sugebėti pritraukti įvairaus amžiaus ir požiūrio žmones bei laikytis žodžio (tai, kas sakoma, turi būti įgyvendinta).

– Neseniai minėjome Tarptautinę moterų solidarumo dieną. Norisi paklausti, kaip vertinate moterų padėtį AB „ORLEN Lietuva”? Ar įmonė pakankamai dėmesio skiria lyčių lygybei skatinti?

Atsakymas į šį klausimą būtų įdomesnis, jeigu jis būtų paremtas tikslia statistika. Kadangi tokios neturiu, manau, kad pats už save kalba faktas, jog įmonės aukščiausio bei žemesnio lygio vadovų pozicijas užima nemažai moterų. O kiek jų dirba įmonės padaliniuose! Net neabejoju, kad įmonėje renkantis kandidatus į vieną ar kitą poziciją, pirmiausiai yra vertinamos atitinkamos kompetencijos, profesionalumas bei patirtis.

Mūsų įmonėje vykdomos pakankamai specifinės veiklos, kurias atskirais atvejais tenka skirstyti į  „vyriškas“ ir  „moteriškas“. Tačiau tai nėra susiję su moterų diskriminacija ar negebėjimu atlikti vieno ar kito darbo. Tiesiog moterys nesirenka atitinkamų pozicijų. Manau, kad įmonėje yra vertinama lyčių lygybė. O ir kaip be jos būtų įmanoma palaikyti balansą tiek kasdieninėje darbinėje veikloje, tiek įvairių sprendimų priėmime?

– Kokius patarimus duotumėte moterims, siekiančioms sėkmingos karjeros ir darnaus asmeninio gyvenimo?

Kokia įdomi ir plati tema!  Man pačiai teko 2003-2007 metais derinti  darbą, neakivaizdines studijas bei šeimą. Negudrausiu – man nebuvo lengva: nuo aktyvaus visų trijų aprėpimo iki visiško perdegimo, iš kurio kiekvienąkart vis sunkiau būdavo išsikapstyti. Tuo laikotarpiu teko išmokti kitaip planuoti (ir skaičiuoti!) laiką bei įsileisti į savo gyvenimą tokį gebėjimą kaip lankstumas.

Ar mano patarimai, vertinant šią mano patirtį, gali būti naudingi kitoms moterims? Tai, ką viena vertins kaip dogmą, kitos gali būti vertinama kaip absoliučiai nereikšmingas dalykas. Vienai duok šluotą į rankas, tad ji ir kiemą iššluos, ir vyrą ja pavaikys, ir dar iš tos šluotos verslą padarys. O yra moterų, kurioms šluota ir yra tik šluota (šypsosi).

Iš tiesų, labai svarbu aiškiai žinoti, kokios karjeros nori, ir nuosekliai to siekti. Lygiagrečiai reikia nuolat tobulėti, gilinti profesines žinias, ugdyti atitinkamas asmenines savybes, dalyvauti mokymuose, pagal galimybes išbandyti save kitose įmonės veiklose. Bet to nepakanka. Ne mažiau svarbios yra asmeninės ambicijos bei pasitikėjimas savo jėgomis.

Visgi, svarbiausiu dalyku laikau mokėjimą pajausti ir išgirsti save. Ir jeigu yra sudėtinga „vienu užpakaliu ant dviejų kėdžių sėdėti“, reikia sėstis ant plačios minkštos sofos. Ir tai nėra blogai, jeigu gerai jautiesi.

Mes esame įpratę daug ką daryti dėl kitų, dėl prestižo, dėl ko tik nori, bet ne dėl savęs. Man į atmintį įsirėžė vienų mokymų metu išgirsta dėstytojos mintis: „Neįmanoma visko – ir namų, ir karjeros vienodai gerai aprėpti – kažkuris vienas tikrai šlubuos. Bet jūs apie tai nekalbėsite, jūs to neparodysite. Bet tai matys kiti – jūsų elgesyje, jūsų akyse,  jūsų balso tembre. Nebent jūs esate robotas“.

Tad karjerą ir asmeninį gyvenimą įmanoma suderinti, bet tai turi savo kainą. Ir kiekviena moteris, atsidūrusi tokioje situacijoje, susimoka. Ir ta kaina yra skirtinga.

Suprantu, kad tai – pakankamai drąsi ir šiuo metu labai nepopuliari nuomonė, bet ir tokia turi teisę gyvuoti.

– Jūsų linkėjimai profesinei sąjungai, jos bendruomenei.

Profesinei sąjungai linkiu būti atsakingu mūsų bendrovės socialiniu partneriu, pagalbininku sprendžiant tiek socialines, tiek asmenines bendrovės darbuotojų problemas bei tapti idealia organizacija, apie kurią kalbėjome.

O jos bendruomenei linkiu nuolat būti gero matomumo zonoje: būkite matomi, stiprinkite pozicijas, siekite, gaukite, dalinkitės ir džiuginkite!

– Labai ačiū, Sandra, už nuostabias mintis!