Šventiniame NPS Tarybos posėdyje linkėta judėti pirmyn, kartu užtikrinant kolektyvinių sutarčių tęstinumą

Lapkričio 20 dieną, nuotolinėmis ryšio priemonėmis, įvyko Naftininkų profesinės sąjungos (NPS) tarybos posėdis.

Jame prisimintas NPS 30 metų veiklos kelias nuo tos dienos, kai 1990 m. lapkričio 21 dieną Mažeikių rajono savivaldybėje įregistruota demokratiniais pagrindais reorganizuota Mažeikių naftos perdirbimo įmonės profesinė sąjunga.

Posėdyje, be Tarybos narių, dalyvavo AB „ORLEN Lietuva” personalo vadovė Daina Binkauskienė, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) pirmininkė Inga Ruginienė, Lietuvos pramonės profesinių sąjungų federacijos (LPPSF) pirmininkė Dalia Jakutavičė, ilgametis Lietuvos chemijos pramonės darbuotojų profesinių sąjungų federacijos pirmininkas, Lietuvos pramonės profesinių sąjungų federacijos garbės pirmininkas Feliksas Buckus-Butkevičius, teisininkas Kazimieras Vainoras.

Posėdžio dalyvius ir svečius pasveikino NPS pirmininkė Sonata Samoškienė. Ji pažymėjo, kad nors 30 metų ir ne mažai, tačiau jie netruko prabėgti. Anot jos, tokia gražia proga norisi visus, prisidėjusius prie šios organizacijos veiklos, paminėti, nei vieno nepamiršti.

S. Samoškienė prisiminė ir savo kelią profesinėse sąjungose: pradžioje profesinėje sąjungoje reikėjo būti iš solidarumo, vėliau norėjosi prie jos veiklos kažkuo prisidėti, galiausiai visa tai pasidarė įdomu, o šiandien be šios veiklos ji savęs jau neįsivaizduoja. 

Pirmininkė NPS komandai ir visai bendruomenei palinkėjo, kad ši organizacija stiprėtų, kad profesinė sąjunga, kaip plonas šilko siūlelis tarp darbdavio ir darbuotojų, taptų storu, tvirtu siūlu.

NPS vadovė taip pat pabrėžė bendradarbiavimo ir kolektyvinių derybų su darbdaviu svarbą. „Labai svarbu išlaikyti bendrovės kolektyvinės sutarties tęstinumą. Be šios sutarties niekur toli nenueisime“, – sakė ji.

AB „ORLEN Lietuva” personalo vadovė Daina Binkauskienė pasveikinusi posėdžio dalyvius paminėjo, jog ji ir pati dirbo profesinėje sąjungoje dar iki 1990 metų, kad šios organizacijos ištakos siekia ir laikotarpį iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

„Žinoma, pačioje pradžioje profesinės sąjungos veikla turėjo socialinį aspektą, vėliau jos veikla transformavosi, teko ir aktyviau pakovoti už savo teises“, – pažymėjo ji.  

D. Binkauskienė profesinę sąjungą laiko patikimu socialinio dialogo įmonėje partneriu, o personalo skyrių – laidininku tarp darbdavio ir profesinės sąjungos. Ji pasidžiaugė, kad personalo skyriui ir profesinei sąjungai pavyksta rasti bendrą kalbą, sutarimus svarbiais klausimais.

Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) pirmininkė Inga Ruginienė atkreipė dėmesį, kad Naftininkų profesinė sąjunga yra vyresnė nei LPSK, kuri 2022 metais dar tik minės savo veiklos 20-metį.

Pasak LPSK lyderės, tokios stiprios organizacijos, kaip NPS, yra didžiulis palaikymas profesinių sąjungų judėjime.

„NPS, kartu su kitomis aktyviomis profesinėmis sąjungomis, sudaro Lietuvos pramonės profesinių sąjungų federacijos pamatą, o ši yra tarsi dramblys, laikantis vieną iš Konfederacijos kampų. Kartelė pakelta aukštai, ir belieka judėti tik pirmyn“ , – linkėjo I. Ruginienė.  

Lietuvos pramonės profesinių sąjungų federacijos (LPPSF) vadovė Dalia Jakutavičė pažymėjo, kad Naftininkų profesinė sąjunga visuomet buvo bendruomenišku, patikimu Federacijos partneriu.
Anot jos, profesinės sąjungos, kaip organizacijos, sėkmė tiesiogiai priklauso ne tik nuo pirmininko, bet ir nuo narių aktyvumo, tvirto žinojimo ko nori ir gerų derybinių įgūdžių, kurie neatsiejami nuo narių noro turėti geresnes darbo sąlygas.

„Nuoširdžiai sveikinu su gražia sukaktimi ir linkiu Jums išlaikyti tvirtą poziciją, kurią organizacija turi susikūrusi per 30 metų, ir nebijoti ieškoti naujų būdų bei idėjų organizacijos veikloje”, – sakė D. Jakutavičė.

Ilgametis Lietuvos chemijos pramonės darbuotojų profesinių sąjungų federacijos pirmininkas, LPPSF garbės pirmininkas Feliksas Buckus-Butkevičius prisiminė tiek chemijos pramonės darbuotojų federacijos, tiek Naftininkų profesinės sąjungos ištakas.

Pasak jo, profesinės sąjungos istorija siekia pačios Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos veiklos pradžią. Tuomet, dar būnant sovietų sąjungos sudėtyje, buvo labai sunku balansuoti tarp Maskvos nurodymų ir noro būti savarankiškais, siekio, kad tiek įmonės, tiek profesinės sąjungos vadovais taptų ne komunistų partijos statytiniai, bet geri savo srities specialistai.

Jis pažymėjo, kad, iš karto atgavus nepriklausomybę, chemikų federacija, o taip pat Naftininkų profesinė sąjunga užmezgė glaudžius ryšius su vakarietiškomis, pažangiomis profesinėmis sąjungomis, ypač Danijos, Švedijos kolegomis, kurie suteikė ne tik neįkainojamą žinių bagažą lietuviams, bet ir finansinį palaikymą tuo metu pagal demokratiškus principus dar tik besikuriančioms šalies chemijos pramonės įmonių profesinėms sąjungoms. 

F. Buckus-Bukevičius paminėjo, kad pats svarbiausias ir bene sunkiausias darbas, kurį per šiuos metus padarė  Naftininkų profesinė sąjunga – bendrovės kolektyvinė sutartis, dėl kurios teko ir nemažai pakovoti. Jis linkėjo ir toliau išlaikyti sėkmingų kolektyvinių derybų tęstinumą, nes, pasak jo, tai yra svarbiausias elementas siekiant užtikrinti darbuotojų garantijas.

Vėliau posėdyje kalbėjo ir sveikinimo žodį tarė NPS teisininkas Kazimieras  Vainoras, Tarybos nariai Sigitas Kazlauskas, Romutė Gulbinienė.