Spaudimo ir lūžio metai

Jeigu reiktų 2019 m. įvertinti vienu žodžiu, sakyčiau kad tai buvo spaudimo metai. 

O 2020 metus norėčiau pavadinti lūžio metais. Nes to tikiuosi aš, mano kolegos bei didžioji dalis mūsų profesinės sąjungos narių. Šiame tekste norėčiau daugiau dėmesio skirti tam, ko mes sieksime šiemet. 

Tačiau tam reikia atsigręžti atgal ir paaiškinti, kodėl 2019 metus pavadinau spaudimo metais. 

Kitaip būtų sunku pavadinti metus, kurių viena pagrindinių užduočių buvo tartis dėl to, kad darbdavys laikytųsi raštiškai duotų įsipareigojimų. Po to – rasti sprendimą dėl kolektyvinės sutarties išsaugojimo. Negana to, darbdavio atstovai, dėjo daug pastangų, siekdami sumenkinti mūsų profesinės sąjungos pasiekimus. Matėme ir girdėjome skleidžiamus gandus apie tai, kad profesinės sąjungos ne padeda, o tik trukdo „kurti gėrį“. 

Štai, kodėl praėjusius metus vadinu spaudimo metais.  Negaliu meluoti, kad darbdavio pastangos buvo bevaisės –  žinau, kad kai kurie žmonės pradėjo abejoti profesinės sąjungos gebėjimais. Šiais metais šio klausimo tikrai nepamiršime ir įrodysime abejojantiems, kad skleisti gandai – netiesa. 

Pernykštis darbdavio atstovų elgesys socialinio dialogo tikrai negerino. Tačiau mums vis tiek pavyko šiek tiek pagerinti kolektyvinės sutarties punktą ir darbuotojai gavo papildomus pinigus už ne laiku kaitaliojamus darbo grafikus. Jeigu ne profesinė sąjunga, to nebūtų. 

Deja, žmonių dėkingumas būna labai trumpas.

Labai tikimės, kad darbdavio atstovai šiemet su profesine sąjunga bendraus kur kas garbingiau ir atviriau. Vis tik metų pabaigoje su darbdaviu radome susitarimą ir užkasėme karo kirvį. Norėčiau kartu toliau dirbti dėl KS gerinimo –  tai dokumentas kurį nuolatos turime tobulinti. 

Šiemet tiek aš, tiek mano kolegos galėsime skirti dar daugiau laiko  bendravimui ir darbui su jumis, organizacijos nariais. Taip pat ir su darbuotojais, kurie profesinei sąjungai nepriklauso. Žinau, didinti organizacijos narių skaičių lengva nebus. Žmonėse dar per mažai optimizmo. Ir tikėjimo, kad kiekvienas galime būti naudingi ne tik bendrai padėdami darbuotojams, bet ir sau. 

Nieko keisto – Lietuvoje bendrai nėra didelio noro būti profesinių sąjungų nariais. Kaip, beje, ir savanoriauti. Mes nuo kaimynų Europoje skiriamės savo uždarumu ir individualumu. Dar ir norais, kad visus dalykus už mus sutvarkytų kas nors kitas.

Tačiau mes esame viena didžiausių privataus sektoriaus profesinių sąjungų! Turime ilgą ir turiningą istoriją, esame nuveikę daug puikių darbų. Kai kurie laimėjimai tapo tokia kasdienybe, kad juos galima lengvai primiršti. Tačiau jeigu dabar staiga kas nors nuimtų tas garantijas, kurias profesinė sąjunga per ilgus metus iškovojo, vaizdas būtų visiškai kitoks. 

Štai tik keli pavyzdžiai, ko netektumėte:

              Padidinto kasmetinių atostogų apmokėjimo;

              Pagerinto apmokėjimo už iškvietimus į darbą;

              Papildomų išmokų suėjus pensiniam amžiui;

              Socialinių poreikių fondo;

              Atstovavimo KS derybose.

Atrodo neblogai, tiesa?

Taigi, ar tikrai verta likti nuošalyje? Ar bambėti blogai apie profesinę sąjungą? Tikiu, jūsų požiūris pasikeis. O kai susitiksime, galėsime detaliau pakalbėti apie tai, ką parašiau. 

Kartu mes galime labai daug! Ir tą žinome kiekvienas, stebėdami sausio 13-osios minėjimus. Ir laukdami kovo 11-osios, kuomet minėsime savo Nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmetį. 

Štai, ką gali vienam tikslui susivieniję žmonės!

         Pagarbiai, 

         Pirmininkė Sonata Samoškienė