ORLEN bendrovėse prasideda kolektyvinės derybos: tikimasi dar palankesnių nuostatų darbuotojams

Nuotraukoje: akimirka iš 2019 metais vykusių derybinės grupės susitikimų

Kolektyvinės derybos ir kolektyvinių sutarčių sudarymas bendrovėse AB “ORLEN Lietuva” ir UAB “ORLEN Service Lietuva” tampa artimiausių mėnesių „karščiausia“ mūsų veiklos sritimi, – dalinasi Naftininkų profesinės sąjungos (NPS) pirmininkė Sonata Samoškienė. Mat abiejose bendrovėse iki metų pabaigos tikimasi susitarti dėl naujų kolektyvinių sutarčių. Pirmininkė  sako, kad UAB “ORLEN Service Lietuva” derybų procesas jau įsibėgėjo, o AB “ORLEN Lietuva” liepos 14 d. sutarta dėl derybinės grupės susitikimų kas savaitę, esant poreikiui – du.  

Anot jos, tai nelengvas procesas, trunkantis mažiausiai pusmetį, nes derybų metu išlošti siekia abi pusės – ir darbuotojai, ir darbdaviai. Tad bandoma surasti kompromisą, kai tiek vienas, tiek kitas derybų partneris tam tikrame etape savo reikalavimus sušvelnina ar pakoreguoja, tačiau vis tiek ieškoma būdų, kaip maksimaliai užtikrinti papildomas naudas darbuotojams, kuo geriau tenkinant jų teisėtus lūkesčius.

Vienas už visus, visi už vieną

Daugumą darbdavio ir darbuotojo santykių aspektų reglamentuoja Darbo kodeksas. Tačiau kiekviena įmonė – savita. O tai reiškia, jog įstatymuose kiekvieno ypatumo nenumatysi. Todėl kolektyvinė sutartis padeda darbdaviui ir darbuotojui lengviau ir aiškiau susitarti bei to susitarimo laikytis: darbuotojai gauna galimybę derėtis dėl geresnių darbo sąlygų ir jas raštiškai įforminti, o darbdaviams ji naudinga tuo, kad geresnės sąlygos darbuotojams padeda motyvuoti žmones bei didina jų lojalumą įmonei.

Taigi, ne veltui kolektyvinės derybos yra vienas svarbiausių (ir sunkiausių) socialinio dialogo etapų, kurio vaisiais naudojasi dažnu atveju ne tik profesinės sąjungos nariai, bet ir visi įmonės darbuotojai, kaip, beje, šiuo metu yra ir ORLEN bendrovėse.

Pažymėtina, kad Darbo kodekso (DK) 197 str. 1 dalis reglamentuoja, jog kolektyvinė sutartis taikoma darbuotojams – jas sudariusių profesinių sąjungų nariams. Tačiau jeigu profesinė sąjunga ir darbdavys susitaria dėl kolektyvinės sutarties taikymo visiems darbuotojams, ir šis susitarimas patvirtinamas visuotiniame darbdavio bei darbuotojų susirinkime (konferencijoje), ji taikoma visiems darbuotojams.

„Lietuva nėra išimtis dėl kolektyvinių sutarčių taikymo – daugelyje pasaulio šalių jos garantijomis naudojasi visi įmonių darbuotojai, ne tik priklausantys profesinei sąjungai. Ir tai suprantama: nors įstatymiškai profesinė sąjunga atstovauja savo nariams, tačiau yra tokia nerašyta taisyklė, jog „sergame“ už visus darbuotojus, nepriklausomai nuo jų įsitikinimų, pažiūrų, tikėjimo, tautybės ir pan. Čia labai tinka žymusis trijų muškietininkų šūkis „vienas už visus, visi už vieną“,- pažymi S. Samoškienė.

Garantijas „išlošia“ visi, tačiau už jas sumoka profesinės sąjungos nariai  

NPS pirmininkė atkreipia dėmesį, kad kai kuriose šalyse jau įprasta, jog darbuotojai, ne nariai, moka taip vadinamą derybų, arba kolektyvinės sutarties palaikymo mokestį. Tokia praktika, pavyzdžiui taikoma Naujojoje Zelandijoje, Australijoje, JAV, kt. 

Vis gi minėtas mokestis taikomas tik tuomet, kai dėl jo kolektyvinės sutarties šalys susitaria ir tai įtvirtina kolektyvinėje sutartyje. Manoma, kad kiekvieno darbuotojo prisidėjimas prie kolektyvinės sutarties palaikymo šiuo būdu suteikia pilnavertiškumo jausmą pelnytai naudojantis sutarties pasiektu gėriu, stiprina visų darbuotojų solidarumą ir bendruomeniškumo jausmą siekiant vienybės rūpimais klausimais. Tokiu būdu sudaroma galimybė ir ne profesinės sąjungos nariams dalyvauti socialinėje partnerystėje.

Kolektyvinės sutarties palaikymo mokestis šiose šalyse yra kiekvieno darbuotojo laisvas apsisprendimas, nesukuriantis jokių diskriminacinių pasekmių, jeigu darbuotojas nesutiktų jo mokėti.

Taip pat kai kurios bendrovės perveda profesinėms sąjungoms suderinto dydžio metinį kolektyvinės sutarties administravimo mokestį, kaip tai numato ir dabar galiojanti AB „ORLEN Lietuva“ kolektyvinė sutartis.

„Toks mokestis gali skambėti keistai: atrodo, ką gi čia administruoti? Vis dėlto reikėtų pažymėti, jog viena yra susiderėti dėl kolektyvinės sutarties ir ją pasirašyti, bet kita –  vykdyti. Profesinės sąjungos užduotis šiame etape yra prižiūrėti (arba administruoti), kaip laikomasi jos nuostatų įmonės veikloje. Štai imkime nemažai klausimų ir įtampos sukėlusį COVID-19 pandemijos laikotarpį. Tuomet reikėjo nedelsiant priimti naujus sprendimus, kurie užtikrintų ne tik darbuotojų saugumą, bet ir įmonės veiklos tęstinumą.

Tad kiekvienu atveju, kalbėdami su darbdaviais ir įsiklausydami į jų nuomonę, stengėmės vadovautis kolektyvinėmis sutartimis ir tuo, ką jos reglamentuoja bei numato darbuotojams. Juk šios sutartys – pagrindiniai ir svarbiausi mūsų įmonių dokumentai.  Tačiau dėl susidariusios neeilinės padėties kalbėti su darbdaviu apie sutartyse suderėtų garantijų, pavyzdžiui, atlyginimų didinimo, numatyto kasmet, nebuvo paprasta“, – mini S. Samoškienė. 

Ji taip pat pabrėžia, kad būtent dėl profesinės sąjungos narių indėlio į visų darbuotojų gerovę kiekvienose derybose stengiamasi užtikrinti papildomas garantijas nariams. Tokios nuostatos įtrauktos ir į naujų kolektyvinių sutarčių projektus. Tikimasi, jog joms pritars ir darbdaviai.

Ar žinojote, kad Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) duomenimis, kolektyvinės derybos įmonių lygmenyje:

• Gali palengvinti įmonių gebėjimą prisitaikyti prie ekonominių svyravimų (paklausos kritimo ar kilimo), krizių;
• Didina darbuotojų įsipareigojimą ir skatina dalytis informacija (pvz., dėl darbo procesų);
• Siejamos su darbuotojų lojalumu įmonėms;
• Padidina teigiamą darbo proceso ir technologinių pokyčių poveikį įmonių veiklos rezultatams;
• Suteikia galimybę darbuotojams derėtis dėl produktyvumo skatinimo arba pelno pasidalijimo sistemų;
• Bendrovėse, sudariusiose kolektyvines sutartis, darbuotojai jaučiasi saugesni, nes gauna didesnius atlyginimus, jų darbo ir poilsio režimas yra labiau subalansuotas, kt. 

Naftininkų profesinės sąjungos informacija