Kai įmonėje taikoma suminė darbo laiko apskaita: ką svarbu žinoti darbuotojams

Dažnai pasitaiko atvejų, kuomet darbuotojui neįmanoma nustatyti tiksliai 40 darbo valandų per savaitę. Tai įtakoja nevienodas darbo krūvio paskirstymas. Taigi, kyla poreikis lankstesniam darbo laiko paskirstymui. Tokiu atveju nustatomas bendras darbo valandų skaičius per tam tikrą laiko tarpą (pavyzdžiui per mėnesį). Toks darbo laiko režimas ne visada tenkina darbuotoją, kadangi darbo grafikas gali nuolat keistis, dirbama savaitgaliais bei švenčių dienomis, ar naktimis.

Ne veltui Seime imta svarstyti iniciatyva riboti suminio darbo laiko režimo taikymą įmonėse: pataisomis siūloma, kad suminė darbo laiko apskaita būtų įvedama esant būtinumui nepertraukiamai veikiančių įmonių veikloje, o kitose įmonėse ji galėtų būti įvedama tik dėl to susitarus šakos ar darbdavio lygmens kolektyvinėje sutartyje.

Kas yra suminė darbo laiko apskaita?

Suminė darbo laiko apskaita – tai darbo laiko apskaičiavimo būdas, kai darbuotojas faktines valandas išdirba per apskaitinį laikotarpį, neviršijantį 3 mėnesių. Tam tikrais atvejais laikotarpis gali trukti net iki 12 paeiliui einančių mėnesių. Suminės darbo laiko apskaitos darbo laiko ir poilsio reikalavimus reglamentuoja darbo kodekso 114, 115 ir 122 straipsniai.

Šis režimas suteikia daugiau lakstumo įmonėms, kurių darbuotojai dirba netradiciniu grafiku (kitaip nei pirmadieniais-penktadieniais, nuo 9 iki 18 valandos) ir svyruojant darbo krūviui. Lietuvoje suminę darbo laiko apskaitą naudoja net 27 procentai įmonių (Valstybinė darbo inspekcija).

Šis režimas gali būti pritaikomas, jei įmonė atitinka keliamus reikalavimus: supažindinus darbuotojus su atnaujintu apskaitos metodu, gavus darbdavio lygmeniu veikiančios profesinės sąjungos pritarimą (jei yra) bei įvykdžius informavimo ir konsultavimo darbus.

Suminę darbo laiko apskaitą dažniausiai renkasi įmonės, kurios turi palaikyti verslo procesus netradicinėmis darbo valandomis (ankstyvais rytais, naktį, savaitgaliais ir švenčių dienomis) bei kintant darbo krūviui. Tokią apskaitą dažniausiai naudoja prekybos tinklai ir parduotuvės, viešbučiai, restoranai, kavinės, gamybos, energetikos įmonės, sveikatos priežiūros, viešųjų paslaugų įstaigos.

Suminės darbo laiko apskaitos įvedimas įmonėje

Suminės darbo laiko apskaitos įvedimas įmonėje apibrėžiamas 3 veiksmais:

• priimamas įmonės vadovo įsakymas (jame nurodoma kodėl ir kam įmonėje įvedama suminė darbo laiko apskaita, nuo kada pradedama taikyti suminė darbo laiko apskaita bei koks ataskaitinis laikotarpis, taip pat svarbu nurodyti asmenis, atsakingus už darbo grafikų sudarymą bei kaip ir kada planuojama skelbti darbo grafikus);

• gaunamas darbuotojo sutikimas dirbti pagal suminę darbo laiko apskaitą;

• pakeičiama darbuotojų darbo sutartis (jei to reikia).

Suminės darbo laiko apskaitos taikymas įmonėje

Pagrindiniai reikalavimai, taikomi suminei darbo laiko apskaitai (nustatyti DK 115 str.):

• suminė darbo laiko apskaita įmonėje įvedama esant būtinybei, atsižvelgus į darbuotojų pritarimą tokiai darbo laiko apskaitai;

• nustačius suminę darbo laiko apskaitą, dirbama darbo grafikuose nurodytu laiku (pamainomis), tačiau laikantis nustatytų maksimaliojo darbo laiko reikalavimų;

• su savo darbo grafikais darbuotojai supažindinami likus ne mažiau nei 7 dienos iki jų įsigaliojimo, o grafikai keičiami įspėjus darbuotoją ne mažiau nei prieš dvi atitinkamo darbuotojo darbo dienas;

• darbo pamainų grafikai privalo būti sudaryti taip, jog neviršytų maksimalaus 52 val per savaitę darbo laiko;

• negali būti pažeisti minimalieji poilsio laiko reikalavimai, kasdienis nepertraukiamas poilsis negali būti trumpesnis nei 11 valandų, o per 7 darbo dienas darbuotojui privalo būti suteiktas nepertraukiamas 35 valandų poilsio laikas;

• draudžiama skirti darbuotoją dirbti 2 pamainas iš eilės;

• darbuotojui, per apskaitinį laikotarpį neišdirbus bendro viso apskaitinio laikotarpio darbo laiko, už neįvykdytą darbo laiko normą jam privalo būti sumokėta pusė darbo užmokesčio;

• darbuotojui, per apskaitinį laikotarpį išdirbus daugiau valandų nei bendra viso apskaitinio laikotarpio darbo laiko norma, už viršytą darbo laiką darbuotojui apmokama kaip už viršvalandinį darbą- 1,5 karto didesniu darbo užmokesčiu.

Darbo užmokesčio bei kasmetinių atostogų skaičiavimas dirbant pagal suminę darbo laiko apskaitą

Darbdavys turi teisę, neatsižvelgdamas į faktiškai dirbtas darbo laiko valandas, mokėti pastovų darbo užmokestį. Galutinį atsiskaitymą už darbą per apskaitinį laikotarpį darbdavys turėtų atlikti mokėdamas atlyginimą už darbą paskutinį apskaitinio laikotarpio mėnesį (DK 115 str. 5 ir 6d.). Siekiant apskaičiuoti darbo užmokestį per apskaitinį laikotarpį visą darbo laiką išdirbančiam darbuotojui, skaičiuojama pagal 40 valandų darbo savaitės normą. Tais atvejais, kai darbuotojas, dirbdamas pagal suminę darbo laiko apskaitą, išdirba ne visą darbo laiką, tuomet jo išdirbtų darbo valandų skaičius per apskaitinį laikotarpį proporcingai mažinamas.

Darbuotojams, kurie dirba taikant suminę darbo laiko apskaitą, šventinių dienų išvakarėse darbo dienos trukmė sutrumpinama 1 valanda (DK 112 str. 5d.). DK 123 str. 2 d. nurodo, jog švenčių dienomis galima dirbti tik gavus darbuotojo sutikimą, išskyrus atvejus, kuomet dirbama pagal suminę darbo laiko apskaitą.

Dirbant pagal suminę darbo laiko apskaitą svarbu atkreipti dėmesį į kasmetinių atostogų trukmę. Jei darbo dienų per savaitę skaičius skirtingas arba mažesnis nei 5-6 darbo dienų per savaitę darbo laikas- darbuotojui privalo būti suteiktos ne trumpesnės nei 4 savaičių trukmės atostogos per metus. Viena iš suteikiamų savaičių atostogų dalių turėtų būti: 2 savaitės nepertraukiamo poilsio. Likusios atostogų savaičių dalys gali būti suteikiamos ir atskirai po savaitę.

Šaltinis: pramprof.lt