Išbandymo laikotarpis skirtas ne tik darbdaviui, bet ir darbuotojui

Darbo sutarties šalys – darbuotojas ir darbdavys – gali susitarti dėl išbandymo laikotarpio, sudarant darbo sutartį. Tokiu būdu ne tik darbdavys gali patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, bet ir darbuotojas turi teisę pasitikrinti, ar darbo vieta jam tinkama.

Dėl išbandymo laikotarpio šalys gali susitarti tik sudarydamos darbo sutartį, vadinasi, galimybių susitarti kitaip nėra: negalimi atvejai, kai dėl išbandymo laikotarpio susitariama, pavyzdžiui, darbuotoją perkeliant į kitas pareigas ar pratęsiant terminuotos darbo sutarties terminą ir pan.

Išbandymo terminas negali būti ilgesnis negu trys mėnesiai, neskaitant laiko, kurį darbuotojas nebuvo darbe dėl laikinojo nedarbingumo, atostogų ar kitų svarbių priežasčių. Pratęsti išbandymo laikotarpį darbo sutarties šalių susitarimu draudžiama.

Išbandymo laikotarpis yra nustatomas abiejų šalių naudai, vadinasi, tiek darbuotojas, kuriam netinka darbo sąlygos, tiek darbdavys, pripažinęs, kad darbuotojo išbandymo rezultatai yra nepatenkinami, gali įspėti kitą šalį prieš tris darbo dienas iki darbo santykių baigties ir nutraukti darbo sutartį

Paminėtina, kad nutraukiant darbo sutartį minimu pagrindu išeitinė išmoka nemokama.

Jei terminuota darbo sutartis sudaroma trumpesniam negu šešių mėnesių laikotarpiui, išbandymo terminas turi būti proporcingas šios sutarties terminui (atitinkamai trumpesnis negu trys mėnesiai).

SVARBU:

Nors dažnai darbuotojai pamiršta apie tai, kad Darbo kodekse yra numatyta ši darbuotojo teisė prašyti išbandymo laikotarpio, primename, kad tad verta tokia teise pasinaudoti, jei yra abejonių dėl pasirinktos darbo vietos. Juolab kad tokią teisę numato ir minėtas įstatymas.

Jei darbuotojas pageidauja išbandymo laikotarpio, tuomet verta, sudarant darbo sutartį ir sulygstant dėl išbandymo laikotarpio, sutartyje ir nurodyti, jog išbandymo laikotarpis nustatomas jo prašymu.

Parengta pagal Naftininkų profesinės sąjungos teisininko Kazio Vainoro konsultaciją.