Inžinierė J. Michiriova: esu paprastas žmogus, mažais darbais prisidedantis prie savo organizacijos

Jelena Michiriova (nuotrauka iš asmen.arcyvo)

Liepos mėnesio “Pokalbių prie kavos” pašnekovė – moteriška šiluma dvelkianti Jelena Michiriova, AB “ORLEN Lietuva”  Gamybinės veiklos valdymo tarnybos Techninės kontrolės ir analizės grupės Elektros ir automatikos skyriaus inžinierė.

Pasak šios ilgametės Naftininkų profesinės sąjungos narės, ji niekada nemėgo puikuotis ar girtis savo pasiekimais – atvirkščiai, Jelena labiau linkusi likti „užkulisiuose“ ir tyliai, sąžiningai atlikti savo kasdienes pareigas bei darbus. Tad ir šiam interviu prireikė vidinio pašnekovės ryžto.

„Pokalbiui ryžausi tik iš dėkingumo profesinei sąjungai, kuri man labai daug padėjo. Tik gal patrumpinkit, nerašykit visko – aš juk paprastas žmogus“, – kuklinasi Jelena, tokiu nuoširdumu tik dar labiau sušildydama pokalbį. Vis gi trumpinti pokalbį net ranka nekilo –  kiekviena pašnekovės mintis atrodė reikalinga. 

–    Jelena, papasakokite apie pradžią bendrovėje „ORLEN Lietuva“ ir  profesinėje sąjungoje.

–    Į tuometinę „Mažeikių naftą“ atėjau dirbti 1991 metais: atvykome kartu su vyru, iš karto po studijų. Vos pradėjusi dirbti įstojau ir į profesinę sąjungą.

Tuo metu net nekilo klausimas, ar būti šios organizacijos nare. Narystė buvo įprastas dalykas, ir beveik visi nauji darbuotojai tapdavo profesinės sąjungos dalimi. 

Ir iki šiol laikausi tos pozicijos, kad jeigu dirbi įmonėje ir joje veikia profesinė sąjunga, tai turi tapti jos nariu, nes ši organizacija atstovauja būtent darbuotojams.

Taigi, mūsų bendrovės profesinės sąjungos nare esu jau 31 metus, ir niekada nekilo abejonių, kad turiu čia būti. O tuo sudėtingu laikotarpiu, kai dalis profesinės sąjungos nusprendė atsiskirti nuo dabartinio branduolio, likau nare ir neturėjau minčių pereiti į naująją organizaciją. Esu lojalus žmogus, ir renkuosi stabilumą. O be to, skaldymasis tik kenkia mums, kaip darbuotojų bendruomenei.

Profesinė sąjunga stipri ir gali atstovauti darbuotojams tik tada, kai joje daug narių. Jeigu joje tik pusė įmonės darbuotojų, tai logiška, kad tik tos pusės darbuotojų interesai ir atstovaujami. Nors, reikia pripažinti, kad kolektyvinės sutarties naudomis naudojasi visi darbuotojai… 

–     Ar Jums kada nors asmeniškai reikėjo profesinės sąjungos pagalbos?

–   Mano santykiai su profesine sąjunga yra grįsti tarpusavio pasitikėjimu. Visada buvau tikra, kad, prireikus, profesinė sąjunga padės. Štai ji labai padėjo skirdama pašalpą mirus artimiesiems – mano, vyro tėvams.

Taip pat  buvo laikotarpis, kai mirus draugei, laikinai priglaudžiau jos sūnų. Jis buvo penktasis vaikas mūsų namuose – tuomet ir pati turėjau keturis savo vaikus. Finansiškai buvo tikrai labai sudėtingas laikas. Ir čia vėl į pagalbą atskubėjo profesinė sąjunga. Tuometinė pirmininkė, sužinojusi apie mano situaciją, pati pasiūlė padėti. Buvo nuspręsta man skirti 700 litų pašalpą.  Tais laikais tai buvo didžiuliai pinigai! Tokia pagalba man prilygo stebuklui ir gerokai praskaidrino gyvenimą. Už tokias akimirkas visuomet liksiu dėkinga šiai organizacijai.

Tačiau reikia suprasti, kad profesinė sąjunga nėra tik materialinės naudos dalintoja. Pagrindinė jos funkcija – atstovauti darbuotojų interesams, juos ginti. Todėl vien dėl to, kad sumažėjo finansiniai profesinės sąjungos pajėgumai, nereiškia, jog ji praranda prasmę. 

Iš savo ir kolegų patirties galiu paliudyti, kad patys profesinei sąjungai duodame ne tiek ir daug, o atgauname, prireikus, daug daugiau – per susitarimus dėl atlyginimų kėlimo, priedų, kolektyvinę sutartį, teisininko konsultacijas. Ir tai ne visada pamatuojama materialia nauda. Manau, kad profesinė sąjunga mums duoda daugiau nei mes jai. 

–  Na tikrai išvardinote nemažai profesinės sąjungos naudų. Tačiau kodėl kai kurie darbuotojai vengia stoti į profesinę sąjungą? Jūsų nuomone, kas juos paskatintų burtis?

–   Aš pati dažnai padiskutuoju su žmonėmis dėl narystės profesinėje sąjungoje, ir matau, kad daugiausiai juos motyvuoja materiali nauda. Jie dažnai klausia „o kas man už tai, kad mokėsiu nario mokestį?“. O juk ta nauda neateina čia ir dabar – tai gali būti ilgas procesas, pavyzdžiui, derybos dėl darbo užmokesčio. Yra sprendimų, kurių naudos greitai nepajusi, tačiau vėliau pokyčiai atneš naudą ne tik visam kolektyvui, bet ir Tau asmeniškai.

Šiuo laikotarpiu pritraukti naujų narių profesinėms sąjungoms – didžiulis iššūkis, nes žmonės tapo uždaresni, mažiau bendruomeniški, o sugalvoti naujų pritraukimo būdų sudėtinga. Manau, čia labiau noro ir motyvacijos klausimas. Taip pat ir suvokimo, kad profesinė sąjunga visais laikais atstovauja paprastam darbuotojui, jų interesams. Ir tai nėra kokia nors sovietinio paveldo liekana. Juk istorija rodo, kad profesinės sąjungos atsirado dar gerokai iki tarybinių laikų, vakarų šalyse.

Pastebėjau, kad ir man pačiai nelengva liudyti, jog profesinė sąjunga man labai padėjo, net jeigu ir pasidalinu konkrečia asmenine patirtimi. Galbūt, kol žmonės patys nepatiria sunkumų, tol jiems atrodo, kad profesinės sąjungos pagalbos niekada neprireiks?

Todėl labai suprantu profesinės sąjungos atstovus, kurie bando pritraukti naujų narių – žinau, koks tai nelengvas darbas.   

–     Jelena, ar kada teko pabūti atstove, profesinės sąjungos tarybos nare?

–   Ne, tarybos nare neteko būti. Tačiau mano tokia natūra, kad nemėgstu būti dėmesio centre. Ir šiam interviu sutikau ne dėl to, kad noriu apie save pasakoti, tačiau todėl, kad jaučiau dėkingumą profesinei sąjungai. Tik tai man suteikia motyvacijos ir drąsos kalbėti apie save.

O prie profesinės sąjungos veiklos prisidedu kitais būdais. Pavyzdžiui, noriai dalyvauju įvairiose konferencijose, mokymuose ar renginiuose, kuriuose reikia atstovauti profesinei sąjungai. Tada tas žinias pritaikau savo darbe bei dalinuosi su kolegomis.

Štai kartą labai pozityviai nuteikė kelionė į Plocką, kur susitikome su kolegomis iš Lenkijos, aplankėme gamyklą, pasisėmėme patirties. Buvo tikrai labai įdomu. 

–    Jūsų nuomone, ar socialinis dialogas bendrovėje vyksta tinkama linkme? Ką keistumėte?

Mano manymu, profesinė sąjunga daro, ką gali. Jeigu nebūtų šios organizacijos, tai nevyktų ir pokalbių su darbdaviu dėl atlygio, kolektyvinės sutarties. Manau, kad tik profesinės sąjungos dėka darbuotojų atlyginimai peržiūrimi kasmet.

Štai kad ir paskutinis, šių metų, atvejis. Nors darbdavys pakėlė atlyginimą mažiau nei prašėme – vietoje mūsų pageidautų 7 proc. padidino darbo užmokestį 5 procentais – tačiau tai vis tiek prisidėjo prie mūsų didesnių pajamų. Ačiū ir darbdaviui, kad atsižvelgė į profesinės sąjungos prašymą. 

–    Jūsų palinkėjimai profesinei sąjungai ir tiems, kas dar svarsto apie narystę joje.

–    Na savo ruožtu galiu patikinti, kad ir toliau liksiu profesinės sąjungos nare bei asmeniniu indėliu, tuo kuo galiu, prisidėsiu prie jos veiklos.

Ne narius norėčiau paraginti įstoti į profesinę sąjungą, o narius – išsaugoti ištikimybę šiai organizacijai, ją kurti.

Vienybėje – jėga, ir daugiau pasiekti gali tik stipri organizacija. Juk profesinės sąjungos stiprybė – tai jos nariai.

Norėčiau taip pat visiems pasakyti, kad nėra tikslinga narystės naudą matuoti trumpalaike materialia grąža. Galbūt pagalbos Jums šiuo metu ir nereikia, bet juk gyvenant tokiais neramiais laikais bus visko – ir krizių, ir naujų iššūkių bei sukrėtimų. Yra didelė tikimybė, kad pagalbos ateityje tikrai gali prireikti.

Apskritai visiems mums norėčiau palinkėti būti atviresniais, pozityvesniais. Juk yra tiek daug gerų iniciatyvų! Vertinkime tai, ką kuria kiti, ne tik kritikuokime. Aš ir pati vadovaujuosi tokia filosofija: jeigu negali pagelbėti, tai nors netrukdyk, o jeigu gali padėti – tai daryk. 

–                   –   Ačiū, Jums, Jelena, už labai nuoširdų ir jaukų pokalbį!